Dziudo – istorija, taisyklės ir įdomūs faktai

dziudistas.

Įvairiausių baisių traumų kasdienybė, nuolatinis vieno kito spardymas ir žala sveikatai – vienas pagrindinių ir labiausiai šiandieninėje visuomenėje eskaluojamų mitų, skirtų dziudo. Nekreipiant dėmesio į tai, dar XIX-to amžiaus pabaigoje Japonijoje išgarsėjusi ši šiuolaikinė kovos meno sritis, vis daugiau susilaukia tiek vyriškos lyties, tiek moteriškos lyties atstovų dėmesio visame pasaulyje. Taip pat manoma, kad ši sporto šaka lavina daug daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vieningai pritariame, jog ji padeda atskleisti žmogaus galimybes, funkcines galias bei stiprina sveikatą.

 dziudo-istorija

Dziudo istorija

Dziudo legenda pramintas ir visų laikų žymiausias šios meno kovos pradininkas yra Jigoro Kano  (嘉納 治五郎 Kanō Jigorō, 1860–1938). Gimęs ir užaugęs Japonijos miestelyje pavadinimu Mikagė, Jigoro nė nenumanė, kad vieną dieną jo vardas bus žinomas visame pasaulyje. Pats pradininkas nebuvo aukšto ūgio (150 cm) ir svėrė šiek tiek daugiau nei 40 kilogramų. Mokykloje jis nebuvo populiarus, dažnai jį skriaudė kiti vaikai. Būtent dėl šios priežasties jis ir pradėjo domėtis džiu-džitsų ir kitų meno kovų technikomis. Nors Kano ir neatitiko kovotojo fizinių duomenų, tačiau jis pasižymėjo kitomis šiai sporto šakai reikalingomis savybėmis tokiomis kaip valia, troškimu nuolat tobulėti.

Suvokdamas savo trūkumus, jis visada savo kovose ieškojo tokių veiksmų, kurie būtų žymiai pranašesni prieš sunkesnį bei fiziškai stipresnį priešininką. Ilgai domėdamasis ir tyrinėdamas įvairių meno sričių veiksmus, žymus pradininkas galiausiai nusprendė, kad kovoje prieš jėgą vikrumas, lankstumas ir greitumas jam padės labiausiai. Papildęs šias žinias savo patirtimi, pašalinęs gyvybei pavojų keliančius veiksmus, jis nusprendė, jog šią kovos meno rūšį pavadins dziudo (iš japonų kalbos verčiant reiškia „lankstus kelias“). Pažymėtina kad dar studijuodamas Kano siekė atrasti sielos ir kūno harmoniją. Tikriausiai dėl to užsiimant dziudo daug dėmesio skiriama sportininko moralinėms ir psichologinėms savybių ugdymui, suderinamumui. Tokio pat tikslo siekia ir nacionalinė dziudo asociacija.

Kelias į pripažinimą

1882-aisiais metais Kano baigė universitetą ir atidarė pirmąją Tokijuje dziudo sporto mokyklą „Kodokan“, kuri buvo įkurta prie „Eise“ vienuolyno. Iš pradžių visuomenės akyse mokykla buvo vertinama nepalankiai, tačiau tik iki tol, kol žymaus pradininko Kano mokinys Širo Šastro oficialiuose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, naudodamas įvairius džiu-džitsų bei karatės veiksmus. Po šios sėkmės Kano nesustojo ir 1909-aisiais metais jis tapo pirmuoju Tarptautinio olimpinio komiteto nariu, o dar po dviejų metų (1911 m.) jis įsteigė pirmąją sporto asociaciją Japonijoje ir tapo jos prezidentu. 1887- aisiais metais Jigoro baigė formuoti bazinę techniką, o 1922-aisiais metais – pilnai užbaigtas formuoti dziudo kovos menas. Pažymėtina, kad ši data sutapo su „Kodokan“ mokyklos 40-mečio jubiliejumi.

dziudo-varzybos

Dziudo varžybos ir taisyklės

Seiryoku Zenyo ir Jita Kyoei – pagrindiniai du dziudo principai. Seiryoku Zenyo – maksimalus energijos panaudojimas, išeikvojant kuo mažiau savo jėgos ir išnaudojant priešininko jėgą, kad būtų pasiektas kuo didesnis efektyvumas. Jita Kyoei principas apibrėžiamas kaip savitarpio pagalba ir gerovė kiekvienam. Jėga dziudo kovos technikoje – nėra svarbiausia. Čia labiausiai kreipiamas dėmesys į kovotojo mąstymą, nes kovojant svarbiausia yra apgauti priešininką tinkamu momentu: tada, kai jis bando prieš kitą kovotoją panaudoti jėgą. Būtent dėl šios priežasties neretai juokaujama, jog dziudo ir dziudo varžybos – apgavikų sportas.

Dziudo imtymių kilimas

Kitas labai svarbus šios imtynių kovos elementas yra tatamis – dziudo imtynių kilimas (dydis yra nuo 8×8 iki 10×10 metrų). Vyrų kova trunka penkias minutes, o moterų – keturias. Menami laikai, kai kova galėdavo trukti net ir iki dvidešimt minučių. Kovotojai kovoja iki tol, kol pasibaigia laikas: jei nei vienas iš dviejų kovotojų neparodo aktyvumo (pilno metimo arba nepilno metimo), tuomet pradedamas skaičiuoti „golden score“ laikas. Tai neribotas laikas iki tol, kol atliekamas pilnas (japoniškai ippon) arba nepilnas (japoniškai wazari) metimas.

Kovos nugalėtoju galima tapti dviem būdais. Pirmuoju būdu tampama tada, kai vienas iš kovotojų numeta priešininką ant nugaros ir išlaiko jį su prispausta nugara ant dziudo imtynių kilimo dvidešimt sekundžių arba pasibaigus laikui kovotojas yra atlikęs daugiausia nepilnų veiksmų. Antrasis būdas – užsmaugus priešininką arba atlikus jam skausmingą laužimą. Atkreiptinas dėmesys, jog kojų laužimas – griežtai draudžiamas. Pasyvus kovojamas – taip pat draudžiamas, net galimas įspėjimas (japoniškai shido). Gavus tris tokius įspėjimus – kovotojas pralaimi kovą.

Dziudo diržai

Šios imtynių šakos sportininkai paprastai vilki mėlynos arba baltos spalvų kimono – švarką ir kelnes, o ant juosmens užrišamas diržas. Dziudo kimono švarkai yra skirtingų storių, kuris yra užrašomas modelio pavadinime: kuo didesnis skaičius – tuo storesnis kimono. Dziudo diržai parodo imtynininko meistriškumo lygį. Pagal KYU meistriškumo pakopas mokiniai skirstomi taip:

6 KYU – baltas diržas;
5 KYU – geltonas diržas;
4 KYU – oranžinis diržas;
3 KYU – žalias diržas;
2 KYU – mėlynas diržas;
1 KYU – rudas diržas.

dziudo-dirzai

Reikia pastebėti, kad kiekviena šalis dabar turi savo pakopų skalę, paaukštinimo praktiką ir kriterijus. Dėl šios priežasties kiekviena skirtinga organizacija gali turėti skirtingą KYU pakopų skaičių. Taip pat atskiros šalys bei organizacijos gali turėti skirtingas spalvas KYU pakopoms žymėti. Visų šalių ir organizacijų bendras bruožas – pradžiamoksliai dėvi baltos spalvos diržą, o visi DAN turėtojai – juodos spalvos diržą.

Toliau skirstymas vyksta pagal dešimt DAN meistriškumo pakopų rangus: 1–5 dano imtynininkai turi teisę ryšėti juodą diržą, o 6–10 daną turintys dziudo imtynininkai – raudoną su juoda juosta diržą. Reikia pastebėti, kad šie imtynininkai turi teisę pasirinkti dėvėti raudonai ir baltai languotą diržą vietoj juodo.

Aukščiausią vertinimą parodo raudona spalva, ją gali ryšėti tik 9–10 dano dziudo kovotojas. Pabrėžtina, kad tokio aukšto meistriškumo imtynininkų yra labai mažai (dažniausiai tai japonų treneriai, visą savo gyvenimą atidavę šiai sporto šakai.

Įdomūs faktai

  • Kone visi rytų kovos menai – nėra imtynės;
  • visų jų pavadinimuose esanti galūnė „do“ reiškia „kelias;
  • pirmoji šių sporto šakų dalis nusako, kaip kovojama (su ginklu ar savo jėga) ir pridedama galūnė „do“;
  • kilo iš džiudistų, kur naudojama „minkšta“ jėga, nėra ginklų;
  • 1883-iasiais metais Kano įsteigė spalvotų diržų sistemą, o 1990-aisiais metais – varžybų taisykles;
  • dziudo pirmasis pasaulio čempionatas įvyko 1956-aisiais metais;
  • tarptautinę dziudo imtymių federaciją sudaro 178 šalys;
  • 1964-aisiais metais pirmą kartą imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą Tokijuje;
  • 1980-ieji metai – moterų dziudo kultivavimo pradžia, o 1992-ieji metai – moterų dziudo startavimo Olimpinėse žaidynėse pradžia;
  • Anton Geesink – Pasaulio ir Olimpinių žaidynių čempionas.

dziudo-kova-imtyniu-kilimas

Šis sportas padeda vystyti ištvermę, stiprybę, greitį, lankstumą, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni, mokosi kontroliuoti savo jausmus, proveržius bei emocijas. Be viso to, ši imtynių šaka lavina susilaikymo, lojalumo, pagarbos, disciplinos, etikos bei gerų socialinių manierų įgūdžius. Varžybų metu ugdoma nugalėti baimę, neužsisklęsti savyje ir parodyti drąsa esant spaudimui, būti teisingu ir sąžiningu, todėl visi norintys užsiimti šia sporto šaka, gali tai padaryti šiuose Lietuvos dziudo klubuose: Kauno dziudo klubas, Plungės dziudo klubas, Judo Club „Budoka“, kovos menų centras „Smauglys“, Kauno dziudo klubas „Danas“.