Imtynės: istorija ir įdomūs faktai

Imtynių kovos meno pagrindas yra apibrėžiamas kaip fizinis susirėmimas tarp dviejų neginkluotų žmonių, kurios taip pat yra žinomos kaip viena seniausių sporto šakų pasaulyje. Imtynės buvo ir yra populiarios įvairiose tautose. Jų metu nėra naudojami smūgiai: vietoj to pasitelkiami metimai, užlaužimai, smaugimas bei skausmingi veiksmai, o kiekvienas priešininkas siekia įgyti pranašumą prieš kitą kovotoją, sukaustyti jo judesius, paguldyti ant menčių ir priversti jį pasiduoti.

graiku-romenu-imtynes

Gaikų romėnų imtynės ir laisvojo stiliaus imtynės

Gaikų romėnų imtynės pasaulyje yra žinomos jau nuo 5000-ųjų metų prieš Kristų, o nuo 776 metų prieš Kristų jos buvo įtrauktos į olimpinių žaidynių varžybų programą. Pažymėtina, kad ne visi norintys galėdavo dalyvauti olimpinėse imtynių varžybose – tik tie sportininkai, kurie nebuvo teisti ar amoralūs.

Senovės Graikija nuo pat pradžių imtynėms skyrė ypač didelį dėmesį, dėl to Graikija dar žinoma kaip daugelio sporto šakų vystymosi lopšys. Pastorosios net buvo įtrauktos į vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų fizinio lavinimo programą, taip pat buvo įkurtos specialiosios gimnazijos. Norint profesionaliai jose mokytis šios kovos meno, imtynininkams buvo privaloma laikytis tam tikrų reikalavimų tokių kaip atitinkamai maitintis, laikytis buities ir treniruočių rėžimo. Šis kovos menas buvo toks reikšmingas, jog imtynių metodai buvo pradėti naudoti net ir ruošiant karius. Tikriausiai dėl to daugybė garsių senovės Graikijos vyrų buvo ne tik kovotojai, bet ir olimpinių žaidynių dalyviai. Pavyzdžiui, Pitagoras, Alkinadas, Pindaras bei Platonas, o Milonas Krotonsky net šešis kartus tapo olimpiniu čempionu. Graikija pasižymi dar ir tuo, jog joje buvo sukurtos pirmosios šių imtynių taisyklės. Tai padarė garsusis Gaikijos imtynininkas Teseusas, kuris nurodė, jog laimi tas, kuris sugeba mesti priešininką tris kartus ant žemės.

Romėnų imtynės

Jei imtynės Graikijoje buvo švelnesnio tipo kovos menas, tai romėnai tuo pasigirti negalėjo. Jų imtynių kovose dominavo kumščiai ir gladiatoriai, kurie nevengė ginklų naudojimo šiose kovose. Šios kovos gyvavo iki ketvirto amžiaus pabaigos, kai gladiatorių mokyklos buvo uždarytos. Ir tik XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje graikų-romėnų imtynės atgijo Europoje, o jų vystymosi centru laikoma Prancūzija. Būtent šioje šalyje peržvelgtos ir įtvirtintos modernios imtynių kovos taisyklės, kuriose griežtai nusakoma, kaip turi elgtis. Taip pat ir kaip turi kovoti kiekvienas sportininkas: priešininko gaudymas galimas tik rankomis (kojos draudžiamos).

Graikų-romėnų ir laisvojo stiliaus imtynės pasižymi tuo, kad sportininkai imasi apskritoje devynių metrų skersmens aikštelėje ant specialaus lygiu paviršiumi minkšto kilimo po dvi minutes du kėlinius. Kovotojai imasi vienas su kitu bet kurioje padėtyje iki tol, kol apvertimu, metimu, paklupdymu, parbloškimu, užkabinimu, sukimu ar kitu leidžiamu veiksmu vienas iš varžovų abiem mentėmis prispaudžiamas prie kilimo. Jeigu per paskirtą imtynių laiką nė vienas sportininkas nėra prispaudžiamas taip, kaip to reikalauja taisyklės, tuomet laimi tas imtynininkas, kuris surenka daugiausiai taškų už veiksmų kokybę. Lygiosios šiose imtynėse nėra įmanomos nuo 1975-ųjų metų.

laisvojo-stiliaus-laisvosios-imtynes

Savigynos imtynės (sambo imtynės)

Savigynos imtynės yra dar žinomos kaip sambo imtynės. Jos susiformavo 20 amžiaus pradžioje, kai SSRS ėmėsi sisteminti daugelio tautų kovų būdų patirtį. Tai dvikovos sporto šaka, kurioje dominuoja gynimasis be ginklo. Svarbiausi šios sporto šakos kūrėjai yra Valerijus Spiridonovas (1883–1943) bei Vasilijus Oščepkovas (1892–1937), baigęs Japonijos Kodokano dziudo institutą ir pelnęs juodąjį dziudo diržą. Pastarasis yra pripažintas sambo imtynių įkūrėju, kuris gilinosi į bajonetą, tarptautinius kovos menus, kinų kovos menus ir daugelį nacionalinių kovos rūšių.

Daug laiko ir dėmesio skyręs šioms kovų rūšims ir remiantis jų pagrindu Oščepkovas vėliau įtvirtino sambo imtynių kovos meną. Jo tolesnę veiklą tęsė jo mokinys Anatolijus Charlampijevas. Jo dėka 1938-aisiais metais savigynos imtynės SSRS pripažintos savarankiška sporto šaka, tuomet dar vadinama laisvojo stiliaus imtynėmis. Po vienerių metų (1939 m.) įvyko pirmasis savigynos imtynių čempionatas dabartiniame Sankt Peterburge. 1966-aisiais metais savigynos imtynės buvo pripažintos dar viena imtynių rūšimi greta graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių. Verta paminėti ir tai, kad pirmasis atviras Europos savigynos imtynių vyrų čempionatas buvo surengtas 1972-aisiais metais Rygoje: čia nugalėtojais tapo aštuoni SSRS sportininkai, du Japonijos atletai bei Lietuvos imtyninkas Česlovas Jezerskas, kuris kovojo svorio kategorijoje iki 80 kilogramų.

Sambo imtynės neaplenkė ir Lietuvos. Jos Lietuvoje pradėtos kultivuoti nuo 1948-ųjų metų, o pirmosios tokio tipo imtynės surengtos 1952-aisiais metais Viniuje („Dinamo“ draugijos). Vyrų savigynos imtynių čempionatas įvyko 1954-aisiais metais Vilniuje. 1967-aisiais metais įkurta Lietuvos savigynos imtynių federacija, kurios pirmininku tapo Pranciškus Eigminas – Lietuvos sambo čempionas. Lietuvos moterų čempionatai rengiami nuo 1989-ųjų metų. Sambo imtynės sėkmingai skinasi kelią ir šiandieną – šiuo metu sambo savigynos imtynių klubai įkurti ir didžiuosiuose ir mažuosiuose Lietuvos miestuose.

olimpinės-sporto-šakos

Olimpinės sporto šakos

Olimpinės sporto šakos – tai tokios sporto šakos, kurios pripažintos Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK). Jis taip pat nustato ir olimpinių žaidynių varžybų programą kiekvienoms olimpinėms žaidynėms. Tiek vasaros, tiek žiemos olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, kur dalyviai gali rinktis varžytis iš įvairių olimpinių sporto šakų.

Oficialios žiemos olimpinės sporto šakos yra: kalnų slidinėjimas, biatlonas, bobslėjus, slidinėjimo krosas, kerlingas, dailusis čiuožimas, akrobatinis slidinėjimas, ledo ritulys, rogučių sportas, šiaurės dvikovė, greitasis čiuožimas trumpuoju taku, skeletonas, šuoliai su slidėmis, snieglenčių sportas, greitasis čiuožimas. Kitos žiemos olimpinės žaidynės vyks 2022-aisiais metais Pekine.

Oficialios vasaros olimpinės sporto šakos yra: bmx (įvairių ekstremalių triukų darymas ant specialių dviračių), irklavimas, badmintonas, krepšinis, boksas, dviračių lenktynės, vandens polo, tinklinis, freestyle imtynės, rankinis, golfas, kalnų dviratis, plaukimas baidarėmis ir kanojomis, irklavimo slalomas, graikų-romėnų imtynės, dziudo, jojimo varžybos, lengvoji atletika, stalo tenisas, buriavimas, plaukimas, nardymas, batuto šokinėjimas, regbis, sinchroninis plaukimas, šiuolaikinė penkiakovė, gimnastika, šaudymo sportas, šaudymas iš lanko, tenisas, triatlonas, taekwondo, sunkioji atletika, fechtavimas, futbolas, lauko rutulys, ritminė gimnastika.

Naujos sporto šakos į olimpinių žaidynių programą yra įtraukiamos tik tos, kurios yra pripažintos Pasaulio antidopingo kodekso. Jo laikosi ir ne vėliau kaip septyni metai prieš olimpinių žaidynių pradžią.

Olimpiniai simboliai yra lauko žiedai, šūkis Citius Altius Fortius (Greičiau, aukščiau, tvirčiau) ir liepsna. Visa tai drauge simbolizuoja olimpinę dvasią ir pagrindines vertybes: universalumą, tobulumo siekį, taiką, atvirumą.