Pankrationas – tai labai sena olimpinė antikinė kovinė sporto šaka. Dažnai tai būdavo labai žiaurios kojos, kurios dažniausiai baigdavosi kovotojų mirtimi. Štai dar senais, Romos imperijos laikais ši sporto šaka išnyko iš sporto pasaulio, nes buvo uždrausta. Štai prieš keletą dešimtmečių antikinė kovinė sporto šaka pankrationas buvo prikeltas, tik jo technika šiek tiek pakito ir buvo paįvairinta dziudo ir sambo elementais.
Pankrationo istorija
Seniau pankrationas buvo vadinamas pammachon arba pammachion, kurie reiškia „absoliuti, visiška kova“. Terminas „pammachon“ yra senesnis ir ilgainiui virto šiuolaikiniu terminu „pankration“. Pagrindinė nuomonė buvo ta, kad pankrationas susikūrė archajiškoje Graikijos visuomenėje VII a. prieš Kristų, nors manoma, kad Graikijoje galėjo būti praktikuojama jau nuo antrojo tūkstantmečio prieš Kristų. Kodėl išpopuliarėjo pankrationas? Iš esmės sporte trūko teatrališkumo, išraiškos tokiame stipriame sporte, todėl pankriatonas sujungė tiek ir kovos, tiek ir sporto formas. O to ypač trūko tiek bokse, tiek ir imtynėse.
Graikų mitologija mena, kad herojai Heraklis ir Tesėjas išrado pankrationą dėl to, kad susidurdami su priešininkais naudojo ir imtynes, ir boksą. Istoriniai šaltiniai, kad Antikos didvyris Tesėjas panaudojo savo nepaprastus įgūdžius, kad nugalėtų Minotaurą labirinte. Štai Heraklis sutramdė Nemėjos liūtą, naudodamasis pankrationo judesius. Be to, šis sportas labai dažnai būdavo pavaizduotas meno kūriniuose.
Vis dėlto, pankriatonas buvo ne tik senovės graikų sporto šaka, bet ir kovos būdas, kuriuo kareiviai gana dažnai pasinaudodavo, pavyzdžiu, Spartos hoplitai-sunkieji pėstininkai ir Aleksandaro Makedoniečio falanga. Menama, jog netgi garsiajame Termopilų mūšyje spartiečiai kovoto rankomis, kojomis ir dantimis, nes visi jų ginklai – kardai ir ietys – tiesiog sulūžo. Herodotas taip pat mini, jog ir 479 pr. Kr. geriausi pankrationo kovotojai buvo atėniečiai, o garsiausių jų – Hermolikas. Į kovas pankrationą įraukė ir romėnai dar Senovės Romos imperijos laikais, bet vėliau visgi šią sporto šaką uždraudė.
Pankrationas kaip sportinis renginys apjungė bokso, imtynių, taip pat papildomus veiksmus – kojų kilnojimą, spyrius ir priminė šiandienos mišrių kovos menų varžybas. Yra įrodymų, jog pankrationo varžybos labai dažnai baigdavosi lygiosiomis. Pankrationo entuziastai taikydavo netgi žiaurokus metodus – smaugimą, kaulų laužymą, įvairius sumušimus. Būdavo ir tokių atvejų, kai vienas iš kovotojų mirdavo ir tokia kovos baigtis buvo laikoma tikrąja pergale.
Modernusis pankriatonas naujaisiais laikais
1896 metais atkūrus olimpines žaidynes, pankrationas visgi nebuvo atkurtas kaip olimpinė sporto šaka. Neopankraciją (taip vadinamas šiuolaikinis pankrationas) kovos menų bendruomenei pirmą kartą pristatė graikų ir amerikiečių kovos sportininkas Jimas Arvanitis 1969 m. Vėliau, maždaug 1973 metais, ši sporto šaka plačiai paplito visame pasaulyje, kai šis sportininkas kaip pankrationas atstovas buvo Juodojo diržo (amerikiečių žurnalo Black Belt) žurnale. J. Arvanitis nuolat tobulino šį sporto meną, remdamasis originaliais šaltiniais. Jo pastangos buvo įvertintos ir tapo pradžia mišrių kovos menų (MMA) formavimuisi.
Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK) pankrationas neminimas tarp olimpinių sporto šakų. Šiuolaikinės „Pankration Athlima“ įkūrėjos Savvidio EA Lazaroso pastangomis, šiek tiek modifikavus šio sporto techniką, pakeitus pavadinimą, 2010 metais šią sporto šaką priėmė FILA, kuri šiandien vadinama „United World Wrestling“. Vis dėlto, neaiškumų neišvengta ir pirmą kartą pankrationas buvo užginčytas 2010 m. vykusiose pasaulio kovos žaidynėse.